1528 m. vasara

Ana šoko, jodinėjo, lošė, plaukiojo upe, vyko į piknikus, vaikštinėjo po sodus, vaidino gyvuosiuose paveiksluose, lyg jai nerūpėtų daugiau niekas pasaulyje. Bet vis labiau blyško. Ratilai po jos akimis vis tamsėjo, tad teko maskuoti biria pudra, nebereikėjo tiek veržti korsetą, o galiausiai teko prikimšti suknelę, kad krūtys atrodytų putlios kaip anksčiau.

Kartą, kai veržiau jai korsetą, mūsų akys susitiko veidrodyje ir buvo akivaizdžiai matyti, kad ji už mane vyresnė. Daug metų vyresnė.

— Aš taip pavargau, — sušnibždėjo sesuo. Net jos lūpos buvo išblyškusios.

— Įspėjau tave, — atsakiau be užuojautos.

— Būtum dariusi tą patį, jeigu užtektų šmaikštumo ir grožio jį išlaikyti.

Kad mūsų veidai atsidurtų šalia ir ji pamatytų, kaip žydi mano skruostai, kaip žiba akys ir kokia graži mano veido spalva lyginant su išvargusia jos fizionomija, pasilenkiau į priekį.

— Man trūksta šmaikštumo ar grožio? — pakartojau jos žodžius.

Ji nusigręžė į lovą.

— Einu pailsėti, — atsiliepė. — Gali eiti.

Palydėjusi ją į lovą išėjau akmeniniais laipteliais į sodą. Buvo nuostabi diena. Skaisčiai švietė saulė, buvo šilta, ir spinduliai žaidė upės paviršiuje. Valtelės irstėsi pirmyn atgal it šaudyklės prie didelių laivų, laukiančių potvynio, kad galėtų išplaukti į jūrą. Aukštupio link į išpuoselėtą rūmų sodą dvelkė gaivus vėjelis, nešantis druskos ir nuotykių aromatą. Pamačiau savo vyrą, vaikštinėjantį žemutinėje terasoje su pora džentelmenų, ir pamojau.

Viljamas tuojau pat atsiprašęs priėjo prie manęs ir, uždėjęs vieną koją ant laiptų, pažvelgė į akis.

— Nagi, ponia Keri? Šiandien graži kaip visuomet.

— Kaip jūs, sere Viljamai?

— Puikiai. Kur Ana, karalius?

— Ji savo kambaryje. Karalius vyksta pajodinėti.

— Vadinasi, esate laisva?

— Kaip paukštelis danguje.

Vyras nusišypsojo paslaptinga šypsena.

— Gal suteiktumėte malonumą priimdama į savo draugiją? Pasivaikščiosime?

Mėgaudamasi jo žvilgsniu leidausi laiptais.

— Žinoma.

Viljamas paėmė mane už parankės ir kartu ėmėme vaikštinėti apatine terasa. Jis prisiderino prie mano žingsnio ir pasilenkęs sukuždėjo į ausį:

— Jūs esate žaviausia dama, mano žmona. Pasakykite, kad nereikės vaikštinėti labai ilgai.

Žvelgdama į tolį nesusilaikiusi sukikenau.

— Bet kas, matęs, kaip išėjau iš rūmų, žinos, jog neužtrukau sode nė pusės minutės.

— A, bet paklusnumas savo vyrui yra žavi žmonos savybė, — įtikinamai pastebėjo jis.

— Jeigu įsakysite, — užsiminiau.

— Įsakau, griežtai įsakau, — atsakė jis rimtai.

Paglosčiusi kailiu apkraštuotą jo berankovį švarkelį atsakiau:

— Man belieka tik paklusti.

— Puiku. — Jis apsisuko ir nusivedė pro vienas sodo duris. Kai tik durys užsitrenkė, apkabino ir pabučiavo, tada palydėjo į savo miegamąjį. Mylėjomės visą popietę, kol Ana, laimingoji Boleinų mergaitė, garbinama Boleinų mergaitė, gulėjo savo senmergiškame guolyje negaluodama iš baimės.

Tą vakarą vyko įprastos linksmybės ir šokiai. Ana kaip paprastai gavo pagrindinį vaidmenį, o aš buvau viena iš šokėjų. Ana, vilkinti balta kaip sniegas sidabro suknia, atrodė blyškesnė nei paprastai. Buvusio grožio liko tik šešėlis, net motina tai pastebėjo. Kol stovėjau laukdama, kada turėsiu pasakyti savo žodžius ir sušokti savo šokį, ji pakvietė mane pirštu.

— Ana serga?

— Ne daugiau kaip paprastai, — atsakiau trumpai.

— Liepk pailsėti. Jeigu praras išvaizdą, praras viską.

Linktelėjau.

— Ji ilsisi, mamyte, — pasakiau atsargiai. — Guli lovoje, bet iš baimės negali pailsėti. Dabar turiu eiti ir šokti.

Leisdama pasišalinti motina linktelėjo. Apėjau menę ratu ir atlikau vaidinimo įžangą. Buvau iš vakarinio dangaus nusileidusi žvaigždė, kuri laimina žemę taika. Ten buvo minimas kažkoks karas Italijoje. Mokėjau lotyniškus žodžius, bet dėl jų reikšmės nesukau galvos. Pastebėjau, kaip Ana susiraukia, ir supratau, jog ištariau kažką ne taip. Būčiau susigėdusi, bet mano vyras Viljamas mirktelėjo ir sulaikė juoką. Jis žinojo, kad užuot su juo varčiusis lovoje tą popietę turėjau mokytis žodžius.

Šokiui pasibaigus į kambarį įėjo kaukėmis ir domino užsimaskavusių džentelmenų grupelė ir ėmė rinktis šokio partneres. Karalienė buvo sužavėta. Kas jie galėtų būti? Visi stebėjomės, o labiausiai Ana. Kai aukštesnis už daugumą kitų plačiapetis vyras pakvietė ją pašokti, sesuo nusišypsojo. Jie šoko iki vidurnakčio. Ana kvatojosi iš savo nuostabos paaiškėjus, kad po kauke slėpėsi karalius. Vakare ji tebebuvo išbalusi, net šokis nenurausvino jos odos.

Mes kartu nuėjome į savo kambarį. Ana suklupo ant laiptų, o kai ištiesiau ranką ją pakelti, pajutau, kad jos oda šalta ir drėgna nuo prakaito.

— Ana, tu sergi?

— Tik pavargusi, — atsakė tyliai.

Kai kambaryje nusiplovė pudrą, pastebėjau, kad veidas kaip vaškinis. Ana drebėjo, nenorėjo praustis ir šukuotis plaukų. Kai nuvirto į lovą, išgirdau, kaip kalena dantys. Atidariau duris ir šūktelėjau tarnui, kad pašauktų Džordžą. Jis atėjo siausdamasis apsiaustą ant naktinių baltinių.

— Kviesk daktarą, — pasakė. — Čia daugiau nei nuovargis.

Jis dirstelėjo į kambarį pro mane: apkamšyta antklodėmis, susirietusi ir pageltusi kaip seneliukė dantimis kaukšėjo Ana.

— Viešpatie, tai Sudor Angliais, anglų karštinė, — ištarė jis akimirksniu nustatęs baisiausią ligą po maro.

— Aš irgi taip manau, — atsakiau paniurusi.

Jis pažvelgė į mane išsigandusiomis akimis:

— Kas bus mums, jeigu ji mirs?

Anglų karštinė pasiekė rūmus kaip kerštas. Pustuzinis šokusių tą vakarą jau gulėjo savo kambariuose. Viena mergina mirė, pačios Anos tarnaitė galavosi mirtimi kambaryje, kuriuo dalijosi su tuzinu kitų tarnaičių. Kol laukiau daktaro atsiųstų vaistų Anai, gavau žinutę nuo Viljamo, kad nesiartinčiau prie jo, bet išsimaudyčiau vonioje su alavijo spiritu, nes jis serga karštine ir meldžia Dievo, kad nebūtų užkrėtęs manęs.

Nuėjau prie Viljamo kambario pasikalbėti nors nuo slenksčio. Jo veidas buvo įgavęs tokį patį gelsvą atspalvį kaip Anos, jis irgi gulėjo apsiklojęs galybe antklodžių ir tirtėjo iš šalčio.

— Neikite čia, — įsakė. — Nesiartinkite.

— Ar jumis kas nors rūpinasi? — paklausiau.

— Taip, važiuosiu vežimu į Norfolką, — pasakė. — Noriu būti namie.

— Palaukite kelias dienas ir vykite, kai pasijusite geriau.

Viljamas persikreipusiu iš skausmo veidu žvelgė į mane iš lovos.

— Ach, mano kvailute žmonele, — pasakė. — Negaliu laukti. Pasirūpinkite vaikais Hiveryje.

— Žinoma, pasirūpinsiu, — nesupratusi jo atsakiau.

— Kaip manote, mes pradėjome kūdikį? — paklausė Viljamas.

— Dar nežinau.

Viljamas akimirką užsimerkė — lyg galvotų norą.

— Ką gi, viskas Dievo rankose, — tarė. — Bet norėjau pradėti su jumis tikrą Kerį.

— Tam yra marios laiko, — atsakiau. — Kai pasitaisysite.

Vyras šyptelėjo.

— Pagalvosiu apie tai, žmonele, — atsakė švelniai, nors ir kaukšėdamas dantimis. — Jeigu kurį laiką negrįšiu į rūmus, pasirūpinkite savimi ir mūsų vaikais.

— Būtinai, — atsakiau. — Bet juk grįšite, kai tik pasijusite geriau?

— Tą pačią akimirką, kai tik pasijusiu geriau, — pažadėjo. — O jūs keliaukite į Hiverį ir likite ten su vaikais.

— Nežinau, kada mane išleis.

— Vykite šiandien, — patarė jis. — Kai sužinos, kiek žmonių paguldė karštinė, kils sumaištis. Tai labai rimta, mano meile. Sostinėje rimta padėtis. Henrikas spruks kaip kiškis, paminėsite mano žodį. Niekam nerūpėsite kokią savaitę, o kaime su vaikais bus saugu. Susiraskite Džordžą ir liepkite palydėti. Dabar pat.

Delsiau, nors labai norėjau pasielgti taip, kaip sakė Viljamas.

— Mere, tikriausiai tai bus paskutiniai mano žodžiai jums, dar niekad nekalbėjau taip rimtai. Keliaukite į Hiverį ir rūpinkitės vaikais, kol dvariškiai serga. Bus labai blogai, jeigu jūsų kūdikiai per karštinę praras ir tėvą, ir motiną.

— Ką jūs kalbate? Juk nemirsite?

Viljamas įstengė nusišypsoti.

— Žinoma, ne. Bet bus smagiau keliauti namo, kai žinosiu, kad esate saugi. Suraskite Džordžą ir pasakykite jam, kad aš įsakiau grįžti, o jam — saugiai palydėti jus į Hiverį.

Aš žengiau pusę žingsnio į kambarį.

— Nesiartinkite! — suriko jis. — Tiesiog išeikite!

Tonas buvo šiurkštus, todėl apsisukau ant kulno ir išėjau kaip paspirtas šuo, bet uždarydama trinktelėjau durimis, kad žinotų, jog įsižeidžiau.

Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau Viljamą gyvą.

Mes su Džordžu išgyvenome Hiveryje daugiau kaip savaitę. Ana atvyko atviru vežimu, beveik be palydos. Pasiekusi pilį alpo nuo išsekimo, bet nei aš, nei Džordžas neturėjome drąsos slaugyti ją patys. Atvykusi žiniuonė iš Edenbridžo pasiėmė ją į bokšto kambarėlį ir užsakinėjo neįtikėtinas maisto ir vyno porcijas, kurių dalį, kaip vylėmės, suvalgydavo Ana. Visa šalis sirgo arba drebėjo dėl tos ligos. Dvi tarnaitės paliko pilį ir grįžo slaugyti savo tėvus gretimuose kaimuose. Abi mirė. Tai buvo baisiausia iš visų ligų, ir mes su broliu kasryt atsibusdavome išpilti prakaito iš siaubo, o po to visą dieną spėliodavome, ar ir mums lemta mirti.

Karalius, pajutęs pirmus ligos ženklus, iškart išvyko į Hansdoną. Boleinams tai buvo neparanku. Rūmuose chaosas, šalis mirties gniaužtuose. Dar blogiau mums buvo tai, jog karalienė Katerina jautėsi puikiai, princesė Marija — taip pat. Abi su karaliumi keliavo visą vasarą kaip vieninteliai dangaus palaimintieji, nepaliesti ligos tvano.

Ana kovojo su mirtimi taip, kaip grūmėsi dėl karaliaus; pradėjo ilgą atkaklų mūšį, kuriam pasitelkė visą valią prieš beveik neįveikiamas kliūtis. Iš karaliaus plaukė laiškai, pažymėti Hansdone, Titenhengeryje, Ampthile, rekomenduojantys tai vieną vaistą, tai kitą, prisiekinėjantys, kad jos nepamiršo ir tebemyli. Bet akivaizdu, kad skyrybų riekalas sustojo, kad tuo klausimu nieko nebuvo daroma, nes ir pats kardinolas susirgo. Reikalas buvo primirštas. Prie karaliaus šono jojo karalienė, o geriausią ir smagiausią draugiją sudarė jų žavinga mažoji princesė. Viskas tą vasarą kažkaip sustojo: ir bėgančio pro šalį laiko jausmas, ir Anos neviltis — niekas nieko nereiškė žmogui, kuris labiau už viską bijojo ligos ir kuris buvo stebuklingai apdovanotas gera sveikata tokioje kančių jūroje.

Bet mūsų, Boleinų, laimei, karštinė nepasiekė Hiverio, ir mes su vaikais buvome saugūs pažįstamuose žaliuose laukuose ir pievose. Iš Viljamo motinos gavau laišką, kuriame pranešė, kad vyras pasiekė namus, kaip norėjo, ir ten mirė. Tai buvo trumpas šaltas laiškelis, kurio pabaigoje pasveikino vėl tapus laisva moterimi. Atrodo, anyta buvo tos nuomonės, kad mano santuokos įžadai niekada manęs nevaržė.

Perskaičiau laišką sode, ant mėgstamiausio suolelio, nuo kurio buvo matyti griovys ir akmeninės pilies sienos. Galvojau apie vyrą, kuriam buvau neištikima ir kuris paskutinius kelis mėnesius buvo toks nuostabus meilužis ir sutuoktinis. Žinojau, kad niekad negrąžinsiu jam skolos. Jis buvo apvesdintas už vaiko, paliktas mergaitės, o kai grįžau pas jį jau kaip moteris, kiekviename mano bučinyje buvo truputis išskaičiavimo.

Dabar supratau, kad jo mirtis mane išlaisvino. Jeigu pavyktų išvengti kito vyro, galėčiau nusipirkti nedidelį dvarelį savo šeimos žemėse Kente arba Esekse. Galėčiau turėti savo žemės ir stebėti, kaip auga mano pasėliai. Pagaliau galėčiau tapti savarankiška moterim, o ne vieno vyro meiluže, kito — žmona ir Boleino sesuo. Galėčiau auginti vaikus po savo stogu. Žinoma, reikėjo iš kur nors gauti pinigų, įtikinti kokį nors vyrą — Hovardą, Boleiną ar karalių, — kad skirtų man rentą, iš kurios pramisčiau pati ir galėčiau išmaitinti vaikus. Galbūt pavyktų gauti tiek, kad galėčiau gyventi kaime, savo nedideliame ūkelyje, kaip kukli našlė.

— Tik nesakyk, kad nori būti niekas, — šūktelėjo Džordžas, kai, vaikštinėdama su juo po miškus, išdėsčiau savo planą. Vaikai slapstėsi už medžių ir persekiojo mus, lėtai kulniuojančius priekyje. Turėjome vaidinti elnių porelę. Džordžas prie savo skrybėlės buvo pririšęs glėbį šakelių, suprask, ragai. Protarpiais nugirsdavome, kaip Henrikas sukikena iš susijaudinimo, kad prisėlino visai arti, o mes jo nei matome, nei girdime. Negalėjau neprisiminti, kaip jo tėvas mėgsta persirenginėti ir kaip visuomet mano, jog žmones galima apgauti tokiomis paprastomis gudrybėmis. Dabar aš, norėdama padaryti malonumą savo sūnui, apsimetinėjau, kad negirdžiu, kaip jis triukšmingai šlepsi nuo medžio prie medžio, ir nematau, kaip bėga iš šešėlio prie krūmo.

— Tu buvai rūmų favoritė, — protestavo Džordžas. — Kodėl nenori reikšmingos santuokos? Tėvas arba dėdė suras tau geriausią kandidatą Anglijoje. Kai Ana taps karaliene, galėsi ištekėti už prancūzų princo.

— Tai vis tiek darbas, nesvarbu, atliekamas didelėje menėje ar virtuvėje, — karčiai atšoviau. — Man jis gerai pažįstamas. Uždirbi pinigus ne sau, o savo vyrui ir šeimininkui. Paklūsti jam taip, lyg būtum jo tarnas. Privalai toleruoti viską, ką jis pasirenka, ir dar šypsotis. Paskutinius metus tarnavau karalienei Katerinai. Mačiau, koks jos gyvenimas. Nesutikčiau būti princesė netgi už princesės kraitį. Mačiau, kaip jai užtraukia gėdą, kaip karalienė, žeminama ir įžeidinėjama, tegali atsiklaupti ant savo klaupto, melsti pagalbos ir atsistojusi vėl šypsotis moteriai, kuri ją sutrypė. Ne man visa tai, Džordžai.

Katerina susijaudinusi pribėgo ir stvėrė mane už suknelės.

— Pagavau tave! Pagavau!

Džordžas atsigręžė ir pakėlęs išmetė ją į orą, sugavo ir padavė man. Katerina buvo sunki, tvirta ketverių metukų mergaitė, kvepianti lapais ir saule.

— Šaunuolė, — pasakiau. — Esi puiki medžiotoja.

— O kaip ji? — pasiteiravo Džordžas. — Ar užginsi jai svarbią vietą pasaulyje? Ji bus Anglijos karalienės dukterėčia. Pagalvok apie tai.

Ėmiau dvejoti.

— O, kad moterys galėtų turėti daugiau, — pasvajojau. — Jeigu tik nuo mūsų daugiau priklausytų. Būti moterimi rūmuose yra tas pat, kas stebėti dirbantį pyragėlių kepėją. Tiek skanumynų, o negali nieko paragauti.

— Kaip tuomet su Henriku? — paklausė jis. — Tavo Henrikas teoriškai yra Anglijos karaliaus sūnėnas, ir visi gerai žino, kad yra karaliaus sūnus. Jeigu, sergėk, Dieve, Ana neturėtų sūnaus, tuomet Henrikas galėtų pretenduoti į Anglijos sostą, Mere. Tavo sūnus yra karaliaus sūnus ir gali tapti jo įpėdiniu.

Manęs ta mintis nenudžiugino. Baugščiai dirstelėjau į mišką. Stengdamasis neatsilikti ir niūniuodamas savo kūrybos medžioklės daineles, greta turseno mano ištvermingas berniukas.

— Maldauju, Viešpatie, apsaugok jį, — tai buvo viskas, ką atsakiau. — Maldauju, Viešpatie, apsaugok jį.